Kas yra trans­lia­ci­jos domenas?

Tinklo kom­piu­te­riai gali siųsti trans­lia­ci­nius pra­ne­ši­mus į kiekvieną tinklo prievadą. Kiek­vie­nas įrenginys, gaunantis šią trans­lia­ci­ją, yra trans­lia­ci­jos domeno dalis. Tačiau kaip galima apriboti šį domeną ir siųsti trans­lia­ci­jas tik į tam tikrus įren­gi­nius?

Kaip veikia trans­lia­ci­jos domenai?

Trans­lia­ci­jos sritis – tai įrenginių, gaunančių trans­lia­ci­ją, tinklas. Pag­rin­di­nis įrenginys siunčia trans­lia­ci­ją į trans­lia­ci­jos adresą, ir kiek­vie­nas šios srities dalyvis ją gauna. Pag­rin­di­niam įren­gi­niui nebūtina žinoti kitų įrenginių IP adresų, kad galėtų siųsti trans­lia­ci­ją tinklo įren­gi­niams.

Trans­lia­ci­jos sritis gali apimti visą tinklą arba tik tam tikrą skaičių tinklo įrenginių. Trans­lia­ci­jos sritis taip pat gali būti nustatoma vie­ti­nia­me tinkle (LAN). Visi ryšiai šioje srityje dalijasi tuo pačiu 2-ojo lygmens segmentu. Tai reiškia, kad jie yra sujungti tar­pu­sa­vy­je duomenų perdavimo lygmenyje.

Visi mazgai, sujungti per ko­mu­ta­to­rius ir kar­to­tu­vus, paprastai priklauso tai pačiai trans­lia­ci­jos sričiai. Tačiau ši sritis baigiasi marš­ru­ti­za­to­riu­mi, nes šis tinklo įrenginys veikia tinklo sluoks­ny­je (3-iasis sluoksnis). Todėl kom­piu­te­riai, kurie tar­pu­sa­vy­je jungiasi per internetą, ne­pri­klau­so tai pačiai trans­lia­ci­jos sričiai.

VLAN naudojami tam pačiam 2-ojo lygmens segmentui padalinti į atskiras trans­lia­ci­jos sritis, leidžiant šioms sritims veikti taip, tarsi jos būtų sukurtos iš skirtingų fizinių tinklų. Virtualūs tinklai leidžia apriboti trans­lia­ci­jos sritį be būtinybės naudoti kelis marš­ru­ti­za­to­rius.

Kodėl rei­ka­lin­gi trans­lia­ci­jos domenai?

Svarbu, kad kiek­vie­nas tinklo įrenginys galėtų su­si­siek­ti su kitais įren­gi­niais be būtinybės užmegzti tie­sio­gi­nius ryšius. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai nežinomi kitų mazgų IP adresai. Trans­lia­ci­jos daž­niau­siai vyksta naudojant ARP ir DHCP pro­to­ko­lus – abu šie atvejai yra susiję su tinklo in­for­ma­ci­jos už­klau­si­mu.

Tačiau šie už­klau­si­mai turėtų būti ribojami tik tam tikra sritimi, nes jie rei­ka­lau­ja daug laiko, ypač pri­si­jun­gus prie interneto. Taip pat geriausia vengti už­tvin­dy­ti likusią tinklo dalį ne­rei­ka­lin­gais duomenų per­da­vi­mais. Siekiant to išvengti, trans­lia­ci­jos srityje yra nustatyta aiški tvarka, kaip trans­liuo­ti duomenis į įren­gi­nius.

Trans­lia­ci­jos domeno trūkumai

Trans­lia­ci­ja – tai pra­ne­ši­mas, t. y. nedidelis duomenų paketas, kuris siun­čia­mas visiems domeno dalyviams. Tai kelia apkrovą tinklui ir jame esantiems įren­gi­niams. Kiek­vie­nas už­klau­si­mas turi būti apdorotas, net jei in­for­ma­ci­ja gavėjui nėra aktuali. Kadangi trans­lia­ci­jos dažnai yra būtinos sklan­džiam ryšiui tinkle už­tik­rin­ti, domenų nereikėtų pašalinti. Jei trans­lia­ci­jos domenas yra per didelis, gali kilti problemų.

Namų tinkluose problemų neturėtų kilti, jei juose yra nedaug įrenginių. Dideliai tinklai, pa­vyz­džiui, įmonių, valdžios ins­ti­tu­ci­jų ir uni­ver­si­te­tų, turėtų būti su­skirs­ty­ti į atskirus domenus. Tai sumažina ne­rei­ka­lin­gą duomenų srautą ir užtikrina įprastą perdavimo greitį. Skirstant domenus taip pat svarbu užkirsti kelią tokioms pa­slau­goms kaip DHCP patekti į kitus domenus. Tai galima išspręsti naudojant tokias tech­no­lo­gi­jas kaip DHCP relė, kuri leidžia palaikyti ryšį už trans­lia­ci­jos domeno ribų.

Kuo skiriasi trans­lia­ci­jos sritis nuo su­si­dū­ri­mo srities?

Abu šie domenų tipai apibūdina loginius tinklo pa­da­li­nius, tačiau jie skirti skir­tin­giems už­da­vi­niams spręsti. Trans­lia­ci­jos domenas nurodo, kuriems tinklo dalyviams gali būti siunčiama trans­lia­ci­ja. Tuo tarpu su­si­dū­ri­mo domenas apibūdina tinklo sritį, kurioje duomenų paketai gali susidurti. Tai įvyksta, kai du tinklo įren­gi­niai tuo pačiu metu siunčia duomenis tam tikroje su­si­dū­ri­mo domeno dalyje.

Nors trans­lia­ci­jos sritį gali riboti tik marš­ru­ti­za­to­riai, su­si­dū­ri­mo sritis riboja ko­mu­ta­to­riai. Tarp dviejų galinių įrenginių, prijungtų prie ko­mu­ta­to­riaus, su­si­dū­ri­mas ne­įma­no­mas. Su­si­dū­ri­mas įvyksta tarp ko­mu­ta­to­riaus ir galinio įrenginio. Taip yra todėl, kad šie du reiš­ki­niai – trans­lia­ci­ja ir su­si­dū­ri­mas – vyksta skir­tin­guo­se OSI modelio sluoks­niuo­se. Trans­lia­ci­ja siunčiama duomenų perdavimo sluoks­ny­je (2-ajame sluoks­ny­je), o su­si­dū­ri­mai įvyksta fiziniame sluoks­ny­je (1-ajame sluoks­ny­je).